Laidojimas ir kitos Sakramentalijos

Laidotuvės ir pašarvojimas Lentvario parapijos namuose

Apie mirtį ir laidotuves krikščionio akimis

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Ar tiki?“ (Jn 11,25 – 26)

Nieko nėra sunkiau, kaip patirti bejėgiškumą prie mirštančio žmogaus lovos, prie brangaus žmogaus karsto. Kur tu esi Dieve, apie kurį esu girdėjęs, kad esi ne mirties, o gyvenimo Dievas? Jei esi „Dievas“, tai kodėl nieko nepadarai, kad gyventume? Jei neprikeli mirusiojo, kodėl bent manęs nepaguodi? Tai patys tikriausi klausimai. Tiek tikintys, tiek netikintys išgyvena tą patį išsiskyrimo skausmą, liūdesį, pyktį, depresiją ir derybas su mirtimi. Tik ten, kur netikintis žmogus susitaikys su esama situacija ar save paguos, kad mirusysis liks gyvas vaikuose, savo darbuose, o gal parskris paukšteliu pavasarį, tai krikščionis savo skausme žengia žingsnį toliau. Ir tas žingsnis yra tikėjimo žingsnis. Tikėjimo prisikėlimu, amžinuoju gyvenimu dar niekas racionaliai nėra įrodęs, bet nepaisant „įrodymų“ tikime Jėzaus žodžiais pasakytais Mortai gedinčiai savo mirusio brolio: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Ar tiki?“ (Jn 11,25 – 26)

Šis klausimas yra kiekvienam gedinčiam: ar tiki, kad Jėzus yra Prisikėlimas ir Gyvenimas? Kad jame telpa ir tai, kas mūsų istorijoje atrodo absurdas? Atsakymas „tikiu“ arba „ne“ yra pasirinkimo momentas, lemsiantis, kaip aš toliau išgyvensiu mirtį ir santykį su mirusiu artimuoju.

Krikščioniškos laidotuvės yra Bažnyčios liturginės apeigos, kurios gali būti švenčiamos laidojant Bažnyčios narį, t.y. kataliką/ę. Savo patarnavimu Bažnyčia nori pabrėžti veiksmingą vienybę su mirusiuoju, jeigu ta vienybė su Dievu ir tikinčiųjų bendruomene (t.y. Bažnyčia) buvo mirusiojo palaikoma, jam esant gyvam. Apie kataliko mirtį reikia pranešti parapijos kunigui, kuriai priklausė velionis (pateikti mirties liudijimą), taip pat ten susitarti dėl šv. Mišių bei palydėjimo į kapines. Jeigu šarvojimo ar laidojimo vieta yra toli nuo mirusiojo parapijos, dėl šv. Mišių ir laidotuvių galima tartis su kitos parapijos kunigu, tačiau tik tuo atveju, jei gautas parapijos klebono leidimas, kuriai priklausė velionis. Dėl šv. Mišių ir laidotuvių apeigų privaloma kreiptis likus bent vienai dienai iki laidotuvių (turėti mirties liudijimą arba jo kopiją).

Kunigas turi teisę atsisakyti vadovauti laidotuvių apeigoms, jei žinoma, jog velionis buvo netikintis; viešas nusidėjėlis, kuris iki mirties neparodė gailesčio ar noro atsiversti; būdamas gyvas pareiškė valią būti palaidotam be bažnytinių apeigų. Tai yra pagarba mirusiojo valiai, kurią, būdamas gyvas, išreiškė žodžiais ar savo elgesiu.

Praktiniai patarimai

Mirusiojo kūnui, kaip Šventosios Dvasios buveinei, tinka parodyti pagarbą, tačiau tuščias iškilmingumas yra nereikalingas. Svarbūs laidotuvių momentai: budėjimas prie mirusiojo, jo išlydėjimas iš šarvojimo vietos ir palydėjimas į kapines, atsisveikinimas su mirusiuoju. Tačiau svarbiausia yra dalyvauti šv. Mišiose, kurios aukojamos už mirusį žmogų. Kartais klaidingai manoma, kad šeimos nariams labiau tinka budėti prie mirusiojo, negu dalyvauti šv. Mišiose.

Nors Bažnyčia labiau vertina paprotį laidoti kūną (taip buvo palaidotas Jėzus), tačiau tie, kurie pareiškė norą, kad jų kūnas būtų sudegintas, gali būti palaidoti pagal krikščioniškas laidotuvių apeigas. Tačiau jeigu pasirinkimą sudeginti kūną lėmė motyvai, priešingi krikščionių tikėjimui, velionis negali būti laidojamas pagal krikščioniškas apeigas.

Giesmės, kurios giedamos prie mirusiojo šarvojimo vietoje ir kapinėse, turėtų žadinti amžinojo gyvenimo viltį.

Atsisveikindami su mirusiuoju artimieji ir giminės kartais pabučiuoja velionį, tokiu būdu išreikšdami savo pagarbą ir meilę. Tai turi būti laisvanoriškas veiksmas, todėl netinka versti tai daryti tuos (ypač vaikus), kuriems šis gestas nėra priimtinas.

Atsisveikinimas su velioniu vyksta šarvojimo vietoje, todėl kapinėse, karstas nėra vėl atidaromas.

Yra paplitęs klaidingas paprotys, kad šeimos nariai laidotuvių procesijoje negali nešti gėlių. Tačiau gėlių ar puokščių nešimas liudija apie artimųjų pagarbą mirusiajam.

Kartais giminėms patariama, kad į karstą, ar į velionio drabužių kišenes būtų įdedamos žolelės ar kiti dalykai. Toks paprotys neturi nieko bendra su krikščioniškomis laidotuvių apeigomis, o greičiau primena burtus ar magiją.

Manoma, kad karsto, kryžiaus ar velionio portreto negali nešti giminaitis ar šeimos narys. Jeigu dėl susiklosčiusių aplinkybių giminaičiui tektų nešti vieną šių dalykų, tai jokiu būdu nėra nei nusižengimas, nei nuodėmė. Greičiau tai yra pagarbos ženklas mirusiajam, palydint jį į paskutiniąją kelionę.

Laidotuvių apeigos tęsiamos kapinėse, todėl ten privalu laikytis rimties ir susilaikyti nuo bereikalingų pokalbių (kapo gylio, žemės ar parinktos vietos aptarinėjimo).

Geduliniai pietūs nėra bažnytinių laidotuvių apeigų dalis, tai tradicinis artimųjų susibūrimas, kurio tikslas prisiminti mirusį žmogų. Čia taip pat yra svarbi rimtis ir pagarba velioniui, todėl gausus alkoholinių gėrimu vartojimas, bei gedulinių pietų pavertimas išgertuvėmis tampa akivaizdžia nepagarba mirusiajam ir prasilenkia su krikščioniškąja morale.

Krikščionių pareiga yra rūpintis mirusiųjų kapais. Nuomonė, kad kapo negalima tvarkyti nepraėjus mėnesiui nuo laidotuvių, nes tai pakenks velioniui, yra visiškai klaidinga. Didele nepagarba mirusiajam tampa nesutvarkytas kapas, kai laidotuvių dieną ant kapo palikti vainikai ir gėlės virsta šiukšlių krūva.

Lankant arba tvarkant artimųjų kapus, visada verta prisiminti mūsų krikščionišką pareigą melstis už mirusius.

Mūsų parapijoje

Lentvario parapijoje yra parapijiniai laidojimo namai (tai ne privati Lentvaryje veikianti laidojimo firma „Ligamis“). Turime dvi šarvojimo sales, laidotuvių reikmenų parduotuvę, kurioje galima nupirkti net ir karstą. Visą parą galima skambinti Lentvario parapijos laidotuvių namų administratoriui Arnoldui Bogdevič mob. tel 8 645 52299 arba Edvardui Žoštautui mob. tel. 8 652 99452.

“Carito” vadovė Jolanta Vaitiulionienė mob. tel. 8 684 70356.

Dėl katafalko skambinti Edvardui Žoštautui mob. tel. 8 652 99452.

Dėl laidotuvių šv. Mišių ir pačių laidotuvių reikėtų susitarti su kunigu bažnyčios zakristijoje arba parapijos raštinėje. Jei velionis iš kitos parapijos, reikalingas tos parapijos klebono leidimas laidoti už parapijos ribų.

Palaiminimai

Palaiminimas – tam tikra malda, kurios metu pavedama Dievo globai, prašoma apsaugoti nuo nelaimių ir Piktojo užpuolimų. Pirmiausia laiminami yra tikintieji, kurie dalyvauja bažnytinėse apeigose (pvz. šv. Mišios, krikštas, vestuvės). Tokį susirinkusiųjų palaiminimą teikia dvasininkas, pavesdamas susirinkusius Dievui Trejybėje vienam. Laiminti gali taip pat krikščionys (pvz. tėvai laimina savo vaikus, arba šeima laimina vieną iš savo narių, prieš kelionės pradžią ir pan.).

Laiminami taip pat yra daiktai: kryžiai, paveikslai, rožiniai, maldaknygės – visa tai, ką tikintysis naudoja maldos arba liturginių apeigų metu. Visus šiuos daiktus galima atnešti į zakristiją, tam, kad kunigas juos palaimintų.

Tačiau nėra laiminami papuošalai ar kiti daiktai, kuriuose nėra krikščioniškų simbolių, arba yra su krikščionių tikėjimu nesusijusių simbolių (horoskopo ženklai, rytietiški simboliai, pentagramai ar pan.).

Laiminami gali būti taip pat kryžiai/paminklai, kurie pastatyti ant krikščionių kapų, kurie liudija apie amžinojo gyvenimo viltį.

Gali būti laiminami namai ar butai – vietos, kuriose gyvena krikščioniška šeima. Toks palaiminimas nėra magiškas veiksmas, kuris automatiškai apsaugo nuo visų negandų, tai yra pirmiausia pagalba ir paraginimas ten gyvenantiems krikščionims, kad jie su Dievo pagalba puoselėtų krikščioniškus principus savo kasdieniame gyvenime.

Mūsų parapijoje

Dėl paminklo, buto ar namo palaiminimo reikia iš anksto susitarti su kunigu.

Eiti prie įrankių juostos