LENTVARIO VIEŠPATIES APREIŠKIMO ŠVČ. MERGELEI MARIJAI PARAPIJOS ISTORIJA

Pirmąsias užuominas apie Lentvario vietovę randame 1394 m. Vyganto Marburgiečio kronikoje. Kiti šaltiniai siekia XVII a. vidurį, kada vietovė priklausė Naugarduko karvedžiui Tomui Sapiegai. Nuo 1850 m. iki antrojo pasaulinio karo Lentvaris priklausė Tiškevičių šeimai.

1858 – 1862 m. vykusi geležinkelio Peterburgas – Varšuva statyba įtakojo greitą miesto augimą, tuo pačiu padaugėjo ir gyventojų. Vis dėlto miestui labiau suklestėti padėjo Vladislovas Tiškevičius (1865-1936) ir jo žmona Marija Kristina Lubomirska  (1879-1968). Jų iniciatyva buvo pastatyti rūmai ir įkurtas parkas, o didžiausias jų nuopelnas yra Lentvario bažnyčios statyba.

PARAPIJOS ĮKŪRIMAS

Artimiausia vieta, kurioje miesto tikintieji galėjo dalyvauti Šventosiose Mišiose buvo už trijų kilometrų esanti Dievo Motinos koplyčia. Ji buvo pastatyta kaip Tiškevičių šeimos kapas. Žmonės vykdavo taip pat į Senųjų ir Naujųjų Trakų bažnyčias, kartais netgi į gana toli nuo Lentvario esančias šventoves.

1897 m. gegužės 31d. Vladislovas Tiškevičius kreipėsi į Vilniaus konsistorių ir į pasaulietinę valdžią, prašydamas leidimo mieste statyti kuklią šventovę. Bet tuometinė carinė valdžia leido įrengti tik laikiną koplyčią.

111Tuomet valgomajame kambaryje, kuris priklausė Tiškevičių rūmų ansambliui, buvo įrengtas laikinas altorius. Čia Mišias aukojo Vilniaus Šv. Jono bažnyčios prelatas, kun. kanauninkas Jasinskis. Mišios, aukojamos paprastoje patalpoje, galimybė melstis prie parke esančios koplyčios negalėjo patenkinti Lentvario ir aplinkinių vietovių tikinčiųjų. Todėl 1904 m. pabaigoje jie kreipėsi į Vidaus Reikalų Ministeriją, prašydami leidimo mūrinės bažnyčios statybai. Atskiru raštu į valdžia kreipėsi taip pat ir grafas Tiškevičius, kuriame išreiškė pritarimą bažnyčios statybos projektui ir išskyrė šiam tikslui žemės sklypą. Prašymai buvo patenkinti ir 1905 m. birželio 18 d. išduotas oficialius leidimas bažnyčios statybai.

1906 m. kovo 25 d. buvo įkurta Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai parapija.

Pirmuoju parapijos klebonu buvo paskirtas kun. Afred Grzybowski. Naujoji parapija, kuri priklausė Trakų dekanatui, buvo suformuota iš Naujųjų Trakų, Senųjų Trakų ir Vilniaus Visų Šventųjų parapijų dalių. Naujai įkurtajai parapijai priklausė: Lentvario miestelis, aplinkiniai kaimai ir Vokė, kurioje 1870 m. buvo Jono Tiškevičiaus pastatytoji negotikinė koplyčia. Dar ir šiandien šios  koplyčios pažemiuose galime rasti Tiškevičių šeimos kapus. 1906 m. naujai įkurtai parapijai priklausė 3998 tikinčiųjų. Praėjus 100 metų parapijiečių skaičius išaugo ir siekia beveik 17000.

BAŽNYČIOS STATYBA

Kai 1905 m. buvo išduotas leidimas bažnyčios statybai, tikintieji, bijodami, kad valdžios nutarimas gali pasikeisti, per 10 dienų pastatė medinį baraką, kuris turėjo tarnauti kaip laikina bažnyčia. Šį pastatą pašventino Vilniaus vyskupas Edvard von Ropp.

Jau 1906 m. buvo užsakytas mūrinės bažnyčios projektas. Architektu buvo pasirinktas Orsino Bongi iš Mediolano. Užsakovai prašė, kad bažnyčią jis suprojektuotų tuomet madingu neoromaniniu stiliumi, Santa Maria delle Grazie bažnyčios pavyzdžiu. Jau 1910 m. statybos reikalams buvo sudarytas Bažnytinis Komitetas. Tais pačiais metais grafienės Marijos Kristinos Tiškevičienės paaukotame žemės sklype prasidėjo bažnyčios statybos. Iškilus sunkumams dėl komplikuotos politinės situacijos ir lėšų stygiaus, bažnyčios projektas negalėjo būti pilnai įgyvendintas. Dabartinės bažnyčios išpuošimo autorius – Stefan Narębski.

Galėtume išskirti tris bažnyčios statybos darbų etapus:

Pirmasis etapas – prasidėjo bažnyčios pamatų padėjimu ir kertinio akmens pašventinimu. Apeigoms vadovavo Prelatas Jan Hanusowicz. 1926 m. įvyko bažnyčios pašventinimo apeigos, kurioms vadovavo Vilniaus vyskupijos administratorius vyskupas Kazimierz Michalkewicz. Prieš pašventinimo apeigas altoriuje buvo pakabintas XVII a. Nukryžiuotasis, kurį 1926 m. popiežius Pijus XI atsiuntė iš Vatikano.

Antras etapas pasižymi 1927 – 1934 m. bažnyčioje vykusiais smulkias statybos darbais. Svarbiausia, kad šiuo laiku buvo pastatytas bažnyčios bokštas. Statybos darbai galėjo vykti ne tik didelės Tiškevičių šeimos paramos dėka, bet taip pat ir Bažnyčios Statybos Komiteto surinktas lėšas. Paramos ieškota įvairiais būdais: renkamos rinkliavos iš darboviečių ir privačių asmenų (jie yra surašyti Auksinėje Aukų Knygoje); tam tikslui aukota Balstogės ir Vilniaus bažnyčiose; buvo parduodamos plytelės Amerikoje gyvenantiems lenkams; parduodami proginiai atvirukai, vaizduojantys statomą bažnyčią; statyboms skiriami pinigai, gauti iš parduotų žvakių Vėlinių dieną; lėšos plaukė iš Amerikoje organizuojamos loterijos ir renginio, kuris vyko Katalikų Draugijos rūpesčiu. Lėšų  bažnyčios statybai ieškojo ir Lentvario vaikai, kurie tam tikslui rinko aukas po visą miestą, o taip pat paaukojo pinigus gautus už vaidinimą. Lėšos bažnyčios bokšto statybai gautos taip pat iš Vokėje Jono Tiškevičiaus surengtos rinkliavos, kartu ir iš grafienės Eugenijos Tiškevičienės organizuoto koncerto.

Prasidėjus karui, statybos buvo sustabdytos. Vokiečių kariai išplėšė visas sukauptas statybines medžiagas, todėl atnaujinti statybos darbus buvo galima tik parapijiečių aukų dėka. Dera paminėti ir milžinišką ano meto klebonų rūpestį ir pasiaukojimą.

Trečiasis etapas apima 1934- 1953 metus. Tuomet šalia bažnyčios buvo statoma Tiškevičių kapo koplyčia, kurioje palaidotas fundatorius – grafas Vladislovas Tiškevičius. Kunigo klebono dr. Kazimiero Kulako iniciatyva, 1942 m. buvo pradėta bažnyčios sienas dengti polichromija. Dekoracijos projekto autoriumi buvo Jerzy Hopper, o darbus atliko lietuviška statybų bendrovė – „Statyba“. Dekoratyviniai darbai reikalavo daug meninių žinių, todėl meninei daliai vadovo Jerzy Hoppor. Dekoravimo temas parinko klebonas dr. K. Kulakas. Daug vertingų patarimų suteikė S. Narębski ir kun. dr. Piotr Śledziewski. Freskos ir sgraffito buvo pasirinkta kaip labiausiai bažnyčios stilių atitinkančios technikos. Šioms technikomis atliktos dekoracijos padengia beveik visas bažnyčios sienas. 1945 – 1947 m. kun. dr. K. Kulako pastangų dėka pataisyti visi karo metu atsidarę bažnyčios pažeidimai. Šiuo laikotarpiu bažnyčia buvo aprūpinta suolais, klausyklomis, klauptais ir kitais baldais. 1955 m. birželio 19 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas iškilmingai konsekravo bažnyčią.

SIELOVADA

Nuo pat parapijos įkūrimo pradžios parapijiečiai aktyviai domėjosi bažnyčios reikalais. Vadovaujant Bažnyčios Komitetui ir Bažnyčios Statybos Komitetui, parapijiečiai surinko dideles pinigų sumas, reikalingas šventovės statybai. Daugelį darbų jie atliko veltui arba už simbolinį užmokestį. Toks parapijiečių rūpestis bažnyčios materialiniais reikalais atgaivino religinį parapijos gyvenimą. Būtent šiuo laikotarpiu atsirado katalikų vyrų ir moterų draugijos, Eucharistijos brolija, skautai. Prie parapijos pradėjo veikti siuvimo kursai, senelių ir benamių namai, vaikų darželis.

Uolus rūpestis parapija įsitvirtino pirmųjų parapijiečių širdyse. Tai liudija iš Lentvario kilusios pasaulinio garso operos solistės prof. Teresa Żylis – Gara pavyzdys. Mat ji savo vaikystės bažnyčiai paaukojo naujus vargonus, kurių skambesį 2004 metais pirmą kartą galėjo išgirsti miesto gyventojai.

Paskyrus į parapiją kun. Kazimierą Kulaką sparčiai išpopuliarėjo Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos kultas. 1934 metais arkivyskupas Romuald Jałbrzykowski davė leidimą artimiausią sekmadienį po birželio 24 dienos parapijoje švęsti  atlaidus. Tais pačiais metais buvo įkurta Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos brolija. Parapijiečiai tiki, kad Marijos globos dėka bažnyčia buvo išgelbėta nuo sunaikinimo, nes ugnis per gaisrą užgeso prie pat paveikslo. Iki šiandien išliko apie 70 votų, puošiančių Marijos altorių.

Komunistinės valdžios metais susilpnėjo Marijos kultas. Vėliau kun. Miroslav Grabovski pravedė Marijines Misijas ir buvo įvesta Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos novena, kuria meldžiamasi  kiekvieną trečiadienį.

Kun. Miroslavo Grabovskio klebonavimo laikais buvo atvežtos Šv. Pranciškaus, antrojo parapijos globėjo, relikvijos. Kun. Tadeuš Aleksandrovič pasirūpino Šv. Faustinos relikvijomis ir išpopuliarino Dievo Gailestingumo kultą.

Išreiškiant dėkingumą už Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą ir naujosios rožinio dalies – „Šviesos Slėpiniai“ paskelbimą 2003 – 2005 m. parapijoje vyko Šventojo Rožinio peregrinacija.

Šiandien parapijoje vystomos tradicinės sielovados formos (Marijos Vaikai, Šv. Pranciškaus tretininkai, Gyvojo Rožinio būrelis, ministrantai, bažnyčios chorai), o kartu atpažįstant laiko ženklus imamasi Naujosios Evangelizacijos (Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos riteriai, Popiežiaus mesijinės veiklos vaikų sambūris, Šv. Teresės misijos, Biblijos būreliai, Parapijinis sporto būrelis).

KLEBONAI

Kun. Alfred Grzybowski                              1906 – 1909

Kun. Aleksander Łoszakiewicz                     1909 – 1919

Kun. Jan Lamajć                                          1919 – 1920

Kun. Franciszek Kaczmerek                         1920 – 1921

Kun. Józef Cyrankiewicz                              1921 – 1923

Kun. Henryk Wojniusz                                 1923 – 1931

Kun. Stanisław Tracewski                            1931 – 1933

Kun. dr. Kazimierz Kułak                            1933 – 1957

Kun. Vaclovas Aliulis MIC                            1957 – 1962

Kun. Juozas Urbanas                                 1962 – 1966

Kun. Ignas Paberžis                                   1966 – 1968

Kun. Bronius Sakevičius                              1968 – 1991

Kun. Vytautas Rudis                                   1991 – 1993

Kun. Miroslav Grabovski                            1993 – 2000

Kun. Tadeuš Aleksandrovič                       2000 – 2010

Kun. Gintaras Petronis                               2010 –

VIKARAI

Kun. Wincenty Łaban

Kun. Henryk Opiatowski

Kun. Alfons Rotkiewicz

Kun. Justinas Saulius

Kun. Kazimieras Valeikis

Kun. Juozas Karaliukas

Kun. Raimondas Varaneckas

Kun. Bronius Krakevičius

Kun. Rolandas Valskys

Kun. Mindaugas Ragaišis

Kun. Arūnas Mitkevičius

Kun. Rimas Kalmatavičius

Kun. Francišek Jusiel (2010-2011)

Kun. Edvard Dukel (2011- )

Eiti prie įrankių juostos